Jonas Vaitys, Peizažas

Jonas Vaitys (1903 - 1963)
Peizažas
1944, faniera, al., 44 x 62
Sign. AD: J. Vaitys/1944

APSISPRENDIMO METŲ TAPYBOS KŪRINYS
Iš pažiūros neįmantrus peizažas nutapytas Lietuvai dramatišku istoriniu momentu, besibaigiant Antrajam pasauliniam karui. Sukrečiančias to laikotarpio patirtis dailininkai dažnai dangstė po neutralaus siužeto paveikslais, tarsi bėgdami nuo tikrovės, ieškodami nusiraminimo gamtoje. J. Vaičio darbas „Pajiesyje“ – būdingas nerimo slėpimo po nuotaikingo rudens peizažo priedanga atvejis. Žvelgdamas į kamerišką gamtovaizdį su vos pradėjusiais gelsti beržais ir raustelėjusiais krūmynais, negali patikėti, kad jis tapytas artėjant karo audrai, lemiamu apsisprendimo momentu – leistis į nežinią ar likti Lietuvoje ir laukti naujų „išvaduotojų“. Galbūt simboliška, kad J. Vaitys mėgo tapyti rudenį, kai gamta apmiršta. Dailininko kūrybos tyrinėtojos (Nijolė Tumėnienė, Violeta Krištopaitytė) atidžiau pažvelgė į karo metų dailininko veiklos tarpsnį, iki tol laikytą menkesniu už tarpukario periodą, atkreipdamos dėmesį į 5 deš. išaugusį kūrinių visumos jausmą, laisvesnį ir spontanišką potėpį, gebėjimą sukurti vaizdo pratęsimo už paveikslo ribų pojūtį. J. Vaitys meistriškai perteikia gamtos būseną, kai vasara užleidžia vietą rudeniui. Šviesių žalsvų, rusvų ir gelsvų spalvų deriniai, tirpstantys medžių ir krūmynų siluetai, vibruojanti smulkių lenktų potėpių faktūra rodo impresionizmo įtaką. Tačiau tai lietuviškas impresionizmo variantas – J. Vaitys ieškojo savito kelio – sukurti atmosferos pojūtį, pabrėžti saulės apšvietimą, siekti tapybiškos visumos. Autoriui buvo svarbu, kad drobėje jaustųsi erdvinė ir tapybinė perspektyva, skirtingi siluetai ir nevienoda medžių žaluma. Peizažui būdinga jautri ir nerami tapysena, melancholiška nuotaika, subtilūs pilkšvo dangaus tonai, susiliejantys su horizonte išnykstančia augalija. Šviesa – svarbus peizažo veikėjas, padedantis sukurti medžius ir pievą užliejančių saulės spindulių įspūdį. J. Vaitys vengė lesiruotės, tapė mentele ir teptuku, sukuriančiu rupų ir virpantį paviršių. Jam darė įtaką ir latvių tapyba, kurios elementus (rupią faktūrą, dažų tepimą mentele) jis perėmė iš savo draugo Povilo Puzino, su kuriuo kartu tapydavo 4 deš. gyvendamas Panevėžyje.
J. Vaičio kūryba neatsiejama nuo XX a. lietuvių tapybos raidos. Todėl jo peizažas „Pajiesyje“ – vertinga ir svarbi lietuviško dailės palikimo dalis, rodanti dailininko modernėjimo kelią, atskleidžianti vietinio impresionizmo bruožus ir sąsajas su latvių tapyba.
Dr. Lijana Natalevičienė